Istorinis kontekstas

J.V. Gėtė gyveno apšvietos epochoje, kuri susiformavo  XVIII a. Prancūzijoje. Tai buvo kova prieš feodalinę santvarką, prieš viduramžių pasaulėžiūrą. Formavosi kapitalizmas, buvo kovojama prieš feodalizmą.

Pagrindiniai švietimo epochos bruožai:

  • Kritikuojama baudžiavinė sistema, viduramžiais viešpatavusios pažiūros, ginami visų feodalizmo prispaustų visuomenės sluoksnių interesai, visų žmonių laisvės ir lygybės idėja.
  • Iš prigimties visi žmonės lygūs, ir kiekvienam žmogui turi būti suteiktos galimybės išsikovoti vietą visuomenėje.
  • Buvo manoma, kad, panaikinus feodalinius įstatymus ir privilegijas, ims viešpatauti tikra visuomeninė gerovė.
  • Kritikuojama bažnyčia ir religija už tai, kad mulkino liaudį, paneigiamas bažnyčios mokymas apie dievą, nemirtingą sielą, pomirtinį gyvenimą. Religija yra tamsumo padarinys ir ji išnyks, žmonėms apsišvietus ir išsimokslinus.
  • Švietėjai rėmėsi ne tik protu, bet ir žmogaus prigimtimi. Jie teigė, kad iš prigimties visi žmonės lygūs, o feodalinės privilegijos ir luominė nelygybė atima iš žmogaus pačios gamtos jam suteiktas teises.
  • Dievinama gamta: manyta, jog natūrali gamta gimdo natūralų žmogų (Ž.Ž. Ruso šūkis „Atgal į gamtą!“)

Švietimo epochoje gyvavo „Audros ir veržimosi“ judėjimas ir sentimentalizmas (lot. sentiment – jausmas), kurie išaukštino jausmą, paprastumą, kvietė grįžti „į gamtą“. Sentimentalizmas pirmumą teikė ne protui, o jausmams, aukštino melancholišką nuotaiką. Daug kalbėjo apie laisvę, bet, kaip ją pasiekti, jie ir patys neįsivaizdavo. Maištaudavo, bet dažniausiai atsisakydavo kovos ir susitaikydavo su tikrove.

„Audros ir veržimosi“ sąjūdžio bruožai: 

  • Nerimstantis, maištingas žmogus („genijus“), išsiskiriantis iš aplinkos.
  • Literatūros herojus – veikli, drąsi, ieškanti, bet kartu ir vieniša, nuo liaudies atitrūkusi asmenybė.
  • Kaip ir švietėjai, taip ir audrininkai tokio herojaus ieškojo antikoje (Prometėjas), viduramžių epochoje (Faustas), o kartais jį rasdavo ir savo meto aplinkoje (Šilerio Karlas Moras, Getės Verteris ir kt.). 
  • Pripažino rašytojo kūrybinę laisvę, jiems pavyzdžiu buvo Šekspyro kūryba – plati, laisva, vaizduojanti stiprias žmogiškas asmenybes.
  • Domėjosi liaudies kūryba (tautosaka), sėmėsi iš jos nemaža motyvų bei siužetų, panaudojo liaudies šnekamosios kalbos turtus.

Informacijos šaltinis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s